„Sniego, sniegelio, sniegučio!“

„Dainorėlių“ darželio vaikučiams nusibodo tamsios, niūrios, lietingos rudens dienos. Todėl, sužinoję iš etnomuzikos mokytojos Almonės, kaip Lietuvos piemenukai senovėje, norėdami greičiau pabaigti ganiavą, atlikdavo apeigas, „burtus“. Jie buvo tokie. Po šv. Martyno vesdavo už ragų baltą ožį tris kartus aplink beržą ir šaukdavo: „Sniego, sniegelio, sniegučio!“

Taip su vaikais ir padarėme! Padainavome daug dainų, pažaidėme žaidimų apie oželį ir apvedėme baltą ožį kartu su Vyriausiuoju Piemeniu (mokyt. Andrius) ir Šeimininke (mokyt. Dalia) aplink beržą.

Kieme tuo metu mamytės ir tėveliai jau kepė dešreles, bandeles, net blynus ir pyragus ir laukė visų su vaišėmis.

Ir ką jūs galvojate?

Kitą rytą atsikėlę lauke pamatėme pirmąjį sniegą...