Kalėdų laukimo pasaka

Kartą, ne taip jau seniai, buvo bendruomenė, kuri vadinosi Dainorėliai. Jie gyveno ne pilyse ir ne
miškuose, o vieni kitų širdyse. Kai artėjo Kalėdos, oras prisipildė juoko, švelnių pokalbių bei dainų.
Dainorėliai rinkosi kartu – kartais pavargę, kartais linksmi, bet visada nuoširdūs. Jie dalijosi ne tik
arbata ar saldainiais, bet ir savo dienomis, rūpesčiais, svajonėmis. Kiekvienas juokas tapo šiluma,
kiekvienas geras žodis – maža šviesa.
Buvo daug bendrystės – tokios, kai nereikia vaidinti. Buvo nuoširdumo, kuris jungia stipriau nei
bet kokie žodžiai. Buvo juoko, skambančio garsiau už žiemos vėją. Ir dar buvo kai kas labai
svarbaus – jausmas, kad niekas čia nėra vienas.
Laukdami Kalėdų, jie suprato, kad stebuklas jau vyksta. Ne po eglute, ne kalendoriuje, o čia pat –
kai žmonės būna kartu, kai klauso, kai dainuoja, kai dalijasi.
Ir todėl Kalėdos atėjo tyliai, bet šviesiai. Jos atėjo į širdis, kur jau seniai buvo vietos gerumui.